VISŲ PIRMA, KAS GI BŪTENT TOKIO ĮDOMAUS IR YPATINGO BUVO SPAUSDINAMA „GENYJE“ 1998-AIS METAIS:
Visus tuos 1998 metus pagrįstai galiu vadinti paskutiniaisiais savo „Genio“ prenumeravimo metais. Nes kaip tik tų metų pabaigoje aš ir atsisveikinau su šiuo savo pamėgtu vaikystės žurnalu. Šių, 1998-ųjų metų „Geniuose“ – beveik viskas yra tas pat, kaip ir pernai. Tais metais ir vėl žurnale buvo galima tikrai gana dėmesio vertų įvairiausių istorijų, pasakojimų, eilėraščių, apsakymų, pasakų. Iš visų jų labiausiai man patikusias aš išskirčiau šias: Selemono Paltanavičiaus „Selemono ūsai“, Valdžio Girgensono „Velykos“ ir Jolitos Skablauskaitės „Sulos gėrėjai“. Ir būtent jau tais metais leidinys tapo tikru, oficialiu paauglių žurnalu. Jo puslapiuose vėl buvo galima rasti visą krūvą senesniųjų, jau pamėgtųjų skyrelių: „Laiškai iš kosmoso“, „Juokų maišelis“, „Rūpestis“, apie šachmatus, „Mano idealas“, „Ančiukas tampa gulbe“, „Laiškai Geniui“, „Noriu susirašinėti“, „Močiutės Snieguolės užeigėlė“, „Mano augintinis“. Prie jų atsirado ir dar visai naujų: „Langas į gamtą“, „Erdvus pasaulis“, „Čia tai bent automobilis“, „Akmenėli, pasakyk“, „Atrask tikrąjį“, su garsiausių praeities pasaulio dailininkų paveikslų reprodukcijomis, „Ratuoti batai“, „Mūsų kūryba“. Vėl visus metus rimtai pasukti savo galveles vaikus ragino konkursas – žaidimas „Pėdsekys“, su naujomis užduotimis. Skaitytojos mergaitės, su savo ilgų plaukų nuotraukomis, ir vėl galėjo dalyvauti tradiciniu tapusiame žurnalo konkurse „Gražiakasė“. Nebeliko visai komikso „Tado ir Šarado nuotykiai“, bet užtat kuo puikiausiai toliau sau gyvavo kiti mieli komiksai: „Micius ir Pykštukas“, „Paršiuko Čiuko nuotykiai“ bei komiksas apie mokytoją ir jo mokinį. Tais metais „Genio“ redakcija surengė sostinėje nemažai „gyvų“ susitikimų su savo žurnalo skaitytojais. Įprasta žurnalo turinio dalimi buvęs „Genio“ priedas „Genio gandas“ nepasitraukė visai ir šiais metais, buvo kiekviename jo numeryje. Čia – vėl visa krūva naujų galvosūkių, užduočių, konkursų. Konkurse „Mano klasė“ įvairių Lietuvos mokyklų klasės pasakojo apie save ir savo gyvenimus. Buvo ir apie garsius šalies žmones nemažai parašyta: ir apie Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus žmoną Almą; ir apie TV laidos „Dviračio šou“ vedėją Vytautą Šerėną; ir apie gamtininką Ričardą Kazlauską; ir apie gabųjį lakūną Jurgį Kairį; ir apie aktorę Rasą Samuolytę. Taip pat – apie dar visą daugybę vaikus ir paauglius liečiančių problemų, jų nuotykius, patyrimus, išgyvenimus. Žodžiu, visko buvo ten prirašyta – ir patarimų visokiausių, ir visokių tipo istorijų. Beje, atleiskit, kad paminėdamas skyrelį „Čia tai bent automobilis“, taip ir pamiršau parašyti, apie kokius naujausius pagamintus automobilių modelius ten buvo pasakojama. Galiu tai padaryti dabar: apie „AUDI AI“, apie mažiausią A klasės „Mercedes Benz“, apie „Volkswagen Beetle („vabalą“), apie kartus ir apie „VW W-12“. Labai man įsiminė išspausdintas pasakojimas apie tai, kaip kadaise atsirado daugelio mėgstamas gėrimas „Coca – Cola“, ir dar tai, kad buvo paskelbtas ir specialus konkursas tik apie „Coca – Cola“, kurio vienas iš prizų buvo kelionė į pačią to gėrimo gamyklą, esančią Alytuje. Na, o lapkričio-gruodžio mėnesio numeryje, kaip žinia, buvo pranešta, kad tai jau yra pats paskutinis žurnalo numeris, daugiau žurnalo visai nebebus.
Dabar peržvelkime pačius gražiausius tų metų žurnalų viršelius:
1998 sausis
(Šitame, pirmojo tų metų numerio viršelyje – garsi to meto Lietuvos jauna aktorė Donata Kalneva. Jos fotografijos įdėtos žurnale ir apie ją pačią parašyta buvo todėl, kad kaip tik tuo metu muzikos leidybinė bendrovė „AZBI“ buvo išleidusi Donatos įskaitytą ir įdainuotą garso kasetę vaikams „Lietuviškos pasakos“. Bet toje viršelio nuotraukoje aktorę Donatą matome ne vieną, čia ji pozuoja ir su savo mažyle dukryte Daniele bei su kita, jau paaugusia mergaite, Kristina Preikšaite, iš vaikų agentūros „EXEMPLUM“. O labiausiai iš visų įstrigęs straipsnis: apie TV laidos "Dviračio šou" vedėją Vytautą Šerėną ir jo gyvenimą. Šiame žurnalo numeryje man tada itin patraukė dėmesį ir sudomino žaidimas "Pėdsekys", su išspausdintais, naujausiais jo klausimais. Aš pats irgi bandžiau vėl ten dalyvauti, ieškojau atsakymų į tuos klausimus...)
1998 kovas
(Buvo tada šaltas, labai apsiniaukęs ir sniegingas kovo mėnesio dienos vakaras, šeštadienis, o aš su savo visa šeima tuomet kaip tik grįžome su savo automobiliu iš netolimos kelionės namo. Važiuojant keliuku pro pat pašto dėžutę sustojome, ir tarp atneštų laikraščių aš taip pat aptikau ir dar šį, naują tąsyk žurnalo "Genys" numerį...
Viršelio nuotraukoje – tuometiniai Vilniaus M.K. Čiurlionio menų gimnazijos mokiniai, pianistai – Gabrielė Gilytė ir Aidas Puodžiukas, fortepijoninių ansamblių konkurse „Visaginas` 97“ užėmę garbingą 2-ąją vietą. Bet apie juos pačius buvo rašyta ne tame, o kitame, sekančiame balandžio mėnesio numeryje. Kas dar ten buvo įdomaus? Buvo aprašyta apie dainininkę Iloną Papečkytę ir jos suburtą neįgalių vaikų muzikinę grupę „Karuselė“ iš Kauno, Vilijampolės vaikų pensionato. Taip pat – apie vieną itin gabų Vilniaus moksleivį Pijų Virketį, gavusį galimybę studijuoti garsiame Didžiosios Britanijos koledže „Atlantic College Velse“ ir jo gyvenimą ten. Dar – apie šveicarų įsteigtus prizus, kuriuos už tam tikrus nuopelnus buvo gavę Lietuvos vaikai. O labiausiai įstrigo: pasakojimas apie garsųjį automobilį "Volkswagen Beetle ("vabalą").)
Viršelio nuotraukoje – tuometiniai Vilniaus M.K. Čiurlionio menų gimnazijos mokiniai, pianistai – Gabrielė Gilytė ir Aidas Puodžiukas, fortepijoninių ansamblių konkurse „Visaginas` 97“ užėmę garbingą 2-ąją vietą. Bet apie juos pačius buvo rašyta ne tame, o kitame, sekančiame balandžio mėnesio numeryje. Kas dar ten buvo įdomaus? Buvo aprašyta apie dainininkę Iloną Papečkytę ir jos suburtą neįgalių vaikų muzikinę grupę „Karuselė“ iš Kauno, Vilijampolės vaikų pensionato. Taip pat – apie vieną itin gabų Vilniaus moksleivį Pijų Virketį, gavusį galimybę studijuoti garsiame Didžiosios Britanijos koledže „Atlantic College Velse“ ir jo gyvenimą ten. Dar – apie šveicarų įsteigtus prizus, kuriuos už tam tikrus nuopelnus buvo gavę Lietuvos vaikai. O labiausiai įstrigo: pasakojimas apie garsųjį automobilį "Volkswagen Beetle ("vabalą").)
1998 balandis
(Ech, mieli prisiminimai... Tomis dienomis mokyklose, tarp mokinių "karaliavo" daugiausia vien tik elektroniniai kiaušiniai - "Tamagočiai". Nešiojosi juos su savimi ir žaidė su jais kone visi - ir pradinių klasių mokiniai, ir vyresnieji mokiniai. Net ir aš šiai madai nesugebėjau atsispirti...
O šio numerio viršelio nuotraukos mergaitės – Gintarė ir Vakarė, iš vaikų mados studijos „Močiutės pasaka“. Apie tą mados studiją jau buvo kelis kartus rašyta „Genio“ puslapiuose. Ką šitame žurnalo numeryje buvo galima įdomaus rasti? Štai: apie meteoritus – iš dangaus kartais nukrentančius žemėn įvairiausio dydžio „kosminius akmenis“(Tas labiausiai man įstrigo); apie žaidimą beisbolą ir jo taisykles; pokalbis su Klaipėdos „Jūrų muziejaus“ direktoriumi Aloyzu Každailiu apie to muziejaus gyvūnus ir jų gyvenimą.)
O šio numerio viršelio nuotraukos mergaitės – Gintarė ir Vakarė, iš vaikų mados studijos „Močiutės pasaka“. Apie tą mados studiją jau buvo kelis kartus rašyta „Genio“ puslapiuose. Ką šitame žurnalo numeryje buvo galima įdomaus rasti? Štai: apie meteoritus – iš dangaus kartais nukrentančius žemėn įvairiausio dydžio „kosminius akmenis“(Tas labiausiai man įstrigo); apie žaidimą beisbolą ir jo taisykles; pokalbis su Klaipėdos „Jūrų muziejaus“ direktoriumi Aloyzu Každailiu apie to muziejaus gyvūnus ir jų gyvenimą.)
1998 gegužė
(Viršelyje – šventiškai ir išskirtinai išsidabinusi žavi mergaitė, o paties žurnalo puslapiuose štai kas šįkart įdomaus rašoma: ir apie Vilniaus miesto senosios muzikos ir šokio vaikų teatrą „Puelli Vilnenses“ ir jo rengiamus, Renesanso stiliaus vaidinimus (Čia man buvo visų įdomiausia skaityti); apie mokyklinių teatrų šventę; apie Šiaulių mergaičių muzikinę grupę „Rokoko“; apie didžiausių ūgiu pasaulyje šunų veislę – airių vilkogaudžius; ir net apie populiarų TV serialą „Be namų negerai“.)
1998 rugpjūtis
(Šio numerio viršelio nuotraukoje – besišypsanti mergaitė Inesa iš Vildos Povilonienės vaikų grožio ir elegancijos studijos. O žurnale rašoma ir apie tai, kaip atsiranda keramikiniai dirbiniai; ir apie tarptautinį vaikų popmuzikos festivalį „Skraidantis dramblys` 98“; ir apie sporto šaką – ledo ritulį; ir kaip paprastai pasidaryti savo rankomis nedidelį aitvarą; apie Palangoje vasarą veikiančią tarptautinę vaikų stovyklą „Lietuvos atgaja“; apie tai, kokie baisūs pavojai tyko mūsų planetos iš kosminės erdvės (Pastarasis pasakojimas buvo pats įdomiausias)... Na, o žurnalo priedas „Genio gandas“ ir vėl, kaip pernai, savo pavadinimą trims vasaros mėnesiams buvo pakeitęs į „Genio vasara“.)
1998 rugsėjis
(Šis „Genio“ viršelis atvirai reklamuoja ne ką kitą, o kaip tik tuo metu Lietuvos mokyklose paskelbtą, organizuojamą akciją vaikams „Pieniška pertraukėlė“. Šios akcijos tikslas buvo paskatinti mokinius pradinukus labiau vartoti pieno produktus ir gerti patį pieną. Geriausia, kasdien. Akcijos „Pieniška pertraukėlė“ metu net 37-iose šalies mokyklose nuo rugsėjo mėnesio vidurio iki pat gruodžio galo, šv. Kalėdų buvo pradinukams kasdien nemokamai dalijami šviežio pieno pakeliai, siekiant to, kad būtų mokiniai sveikesni ir nuolat gautų jiems taip svarbių vitaminų, esančių piene. Akcijos sumanytoja buvo Lietuvos pieno perdirbimo įmonė „Žemaitijos pienas“. O kas dar, be to, buvo įdomaus šiame numeryje? Šis žurnalo numeris jau buvo stebėtinai plonesnis už ankstesniuosius ir kažkoks pasikeitęs. Įdomiausi straipsniai – apie keliones po Italiją, Švediją bei gyvūnus – bebrus.)
1998 lapkritis-gruodis
(Tais metais visas lapkričio mėnuo buvo visas stulbinančiai ypatingai šaltas, speiguotas...
Liūdna, bet tai yra jau pats paskutinis iš visų mano kolekcijoje turimų „Genių“... Atsimenu, kaip aš tada liūdėjau dėl to, kad šio žurnalo daugiau jau nebebus leidyboje... Na, o šio numerio viršelyje mano jau kartą paminėtas vardas – aktorė Rasa Samuolytė. Ji šioje nuotraukoje – lyg sustingusi vietoje, rimtai susimąsčiusi, visai be linksmos nuotaikos, gal tikriausiai dėl rudenio pilkumos gamtoje, ir dėl tos paskelbtos žinios, kad „Genio“ daugiau nebebus. Ši niūri žinias, šis faktas atsispindėjo beveik kiekviename to numerio puslapyje, visur buvo atvirai sakoma, kad „Genys“ jau ir atsisveikina su savo skaitytojais, sako jiems – sudie. Po šitiek daug ilgų metų gyvavimo, po tokios gražios draugystės su savo skaitytojais, vaikais. Išeina taip, kaip kad kaip gražiai išeina iš mūsų visų gyvenimų vaikystė... Bet apie ką dar buvo tada ten rašoma? Ir apie pačią aktorę Rasą; ir apie tai, kaip yra sukuriami stiklo dirbiniai; ir pranešta, kad „Genio“ žurnalo klase oficialiai tapo Kupiškio rajono Šimonių miestelio pagrindinės mokyklos penktokai; ir pranešta, kas laimėjo gėrimų „Coca – Colos“ ir „Fantos“ tų metų vasarą skelbtuose žaidimuose pagrindinius prizus; „Močiutės Snieguolės užeigėlės“ paskutinieji valgių receptai; apie tai, kaip buvo surengta visų žurnalo konkurse dalyvavusiųjų mergaičių „Gražiakasės“ šventė... Paskutiniai įdomūs pasiskaitymai. O labiausiai iš visų įstrigęs, pats įdomiausias to numerio pasakojimas: Antano Ramono "Pasaka, kuri tapo kalėdine". Va taip.)
Liūdna, bet tai yra jau pats paskutinis iš visų mano kolekcijoje turimų „Genių“... Atsimenu, kaip aš tada liūdėjau dėl to, kad šio žurnalo daugiau jau nebebus leidyboje... Na, o šio numerio viršelyje mano jau kartą paminėtas vardas – aktorė Rasa Samuolytė. Ji šioje nuotraukoje – lyg sustingusi vietoje, rimtai susimąsčiusi, visai be linksmos nuotaikos, gal tikriausiai dėl rudenio pilkumos gamtoje, ir dėl tos paskelbtos žinios, kad „Genio“ daugiau nebebus. Ši niūri žinias, šis faktas atsispindėjo beveik kiekviename to numerio puslapyje, visur buvo atvirai sakoma, kad „Genys“ jau ir atsisveikina su savo skaitytojais, sako jiems – sudie. Po šitiek daug ilgų metų gyvavimo, po tokios gražios draugystės su savo skaitytojais, vaikais. Išeina taip, kaip kad kaip gražiai išeina iš mūsų visų gyvenimų vaikystė... Bet apie ką dar buvo tada ten rašoma? Ir apie pačią aktorę Rasą; ir apie tai, kaip yra sukuriami stiklo dirbiniai; ir pranešta, kad „Genio“ žurnalo klase oficialiai tapo Kupiškio rajono Šimonių miestelio pagrindinės mokyklos penktokai; ir pranešta, kas laimėjo gėrimų „Coca – Colos“ ir „Fantos“ tų metų vasarą skelbtuose žaidimuose pagrindinius prizus; „Močiutės Snieguolės užeigėlės“ paskutinieji valgių receptai; apie tai, kaip buvo surengta visų žurnalo konkurse dalyvavusiųjų mergaičių „Gražiakasės“ šventė... Paskutiniai įdomūs pasiskaitymai. O labiausiai iš visų įstrigęs, pats įdomiausias to numerio pasakojimas: Antano Ramono "Pasaka, kuri tapo kalėdine". Va taip.)
............................................................................................................
(Dar turiu pridurti, kad „Genys“ nors ir buvo paskelbęs, kad daugiau nebekeliaus pas savo skaitytojus, bet taip jau nutiko, kad kitų, sekančiųjų 1999-ųjų metų pavasarį jis netikėtai ir vėl atgimė vaikų džiaugsmui, visiškai naujam savo gyvenimui. 1999-ųjų metų balandžio mėnesį spaudoje ir vėl pasirodė žurnalas „Genys“. Bet... Bet nors ir esu buvęs anksčiau didelis „Genio“ žurnalo gerbėjas, aš jo daugiau jau nebeėmiau. Turbūt gal dėl to, kad aš užaugau kartu su „Geniu“ ir jį jau visai išaugau. Nes, kaip teko pačiam pamatyti, tai jau buvo žurnalas skirtas tiktai vien ikimokyklinukams ir pradinukams, o aš tuo metu buvau jau visas paauglys. Bet vis tiek ir toliau mažumėlę juo domėjausi, stebėjau, ar žurnalas tikrai dar ilgai vėl bus leidžiamas vaikams. Nes neatrodė, kad atgimęs „Genys“ ypatingai labai vėl žavėtų vaikus... Buvo įtarimas, kad žurnalas kai kada ir vėl turės pasitraukti iš leidybos, iš vaikiškų žurnalų tarpo, šįkart jau visiems laikams. Nes buvo mažai kam beįdomus, nebevertinamas, kaip anksčiau. Po kiek laiko taip ir įvyko, kaip kad aš buvau galvojęs... 2001 -ųjų metų kovą buvo išleistas dar vienas, jau pats paskutinis „Genio“ žurnalo numeris ir po to žurnalas jau visam laikui dingo iš prekystalių. Nesmagu, bet tokia tiesa.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą