Laba diena visiems! Dėkoju, kad jūs susidomėjote ir užsukote į šį mano blogą. Galiu aš jus užtikrinti, kad čia jūs tikrai rasite tai, ko visuose kituose bloguose visai nėra ir niekada net nebuvo. Informaciją, kuri jus galbūt arba labai pradžiugins, arba vėl privers nusikelti savo mintimis į tolimus praeities prisiminimus. Apie tą jau praėjusį laiką, kuris mus visus vienaip ar kitaip tikrai bendrai vienija – turėtą vaikystę ir ir jos prisiminimus. Būtent apie tuos vaikystės laikus aš ir norėčiau dabar pakalbėti.... Ir į juos dabar norėčiau jums pasiūlyti vėl trumpam sugrįžti. Tiesiog atitrūkti nuo savo kasdienybės, dabartinių rūpesčių ir kurį laiką pagyventi prisiminimuose.
Kai bandoma prisiminti savąją vaikystę, turbūt neabejotinai tikriausiai didžioji dauguma jūsų iškart pradedate galvoti apie tai, ką tuo savo vaikystės laikotarpiu jūs veikėte, žaidėte ir kokias išdaigas tada krėtėte. Tai yra visai suprantama. Juk tuo laikotarpiu beveik visi mes prisigalvodavome daryti įvairiausių kiaulysčių ir išdaigų, pokštų, visokiausių beprotiškų įdėjų ir minčių mums tada ateidavo į galvą, ir mes tada tuojau puldavome jas vykdyti ir įgyvendinti, apimti azarto ir beveik nė nesusimąstydami, ar tikrai gerai, protingai elgiamės. O vėliau tekdavo arba džiaugtis, arba tik gailėtis dėl to. Ne išimtis esu ir aš pats. Aš irgi esu daug visokiausių keistų kvailysčių ir išdaigų prikrėtęs per savo vaikystę, bet aš nesiruošiu apie visa tai jums pasakoti, nes tikrai ir ne apie tai bus kalba. Kaskart, kai pabandau prisiminti savo vaikystės metus, aš kažkaip daugiausia tuojau imu galvoti labiau ne apie tai, kaip tuo metu išdykaudavau, o tik ką tais metais aš skaičiau. O aš tuo metu daugiausia vis ir skaitydavau ne ką nors kitą, o tik žurnalą „GENYS“. Tai buvo mano pats mylimiausias iš visų vaikiškas leidinys, ir su juo susiję prisiminimai iš vaikystės man yra patys maloniausi ir šilčiausi.
Atsimenu tai, kai jau kiek paūgėjau ir pradėjau lankyti mokyklą, pradėjau aš irgi jausti tą beaugantį norą ką nors skaityti. Mano tėvai imdavo tuo metu visokius ten suaugusiesiems skirtus laikraščius, man pačiam visai nieko neužsakydami, o man tada jau taip norėjosi irgi turėti savą, tik vaikams ir man vienam skirtą leidinėlį, kuriame nebūtų jokios politikos, jokių baisių dalykų iš gyvenimo, nusikaltimų aprašymų, kuriame būtų tik įdomios pasakos, istorijos, kuris man patiktų ir kurį paštininkas man atneštų nors bent jau kartą per mėnesį. Kaip tik būtent toks ir buvo tas žurnalas „GENYS“. 1993-ųjų metų pradžioje, po ilgų kaulijimų ir prašinėjimų, tėvai pagaliau rimtai atkreipė dėmesį į šį mano troškimą ir pagaliau pirmąkart man užsakė žurnalą „GENYS“. Taip prasidėjo ilga mano draugystė su tuo vaikišku žurnalu. Dabar jau drąsiai aš galėjau didžiuotis prieš savo tėvus ir bendraamžius tuo, kad aš irgi jau skaitau savo spaudą, kad aš irgi jau turiu, ko kiekvieną mėnesį laukti. O kiekvieną mėnesį to bepasirodančio naujo žurnalo numerio laukimas man būdavo kaip kokios šventės, ar paties nuostabiausio gyvenime dalyko laukimas, nekantraudamas visada labai laukdavau tos dienos. O kai jau pagaliau gaudavau tą savo naują numerį, man toji diena tarsi tolydžio prilygdavo laimingiausiai valandėlei gyvenime. Ta diena dažniausiai būdavo to paties mėnesio paskutiniąją savaitę, bet yra ir pasitaikę atvejų, kai naują „GENĮ“ gaudavau to mėnesio pačioje pradžioje, ar net kito, sekančio mėnesio viduryje. Ko aš pirmiausiai puldavau ieškoti, tik gavęs naująjį numerį? Sunkokas klausimas. Beveik viskas man labai patiko tame žurnale, žavėjo ir nuostabiai gražiai žurnalo dailininkų nupieštos iliustracijos, ir vis naujos pasakos, apysakos, eilėraščiai, spausdinami žurnale, visada ieškodavau ir nuolatinių leidinio komiksų: „Micius ir Pykštukas“ bei „Paršiuko Čiuko nuotykiai“, taip pat puldavau spręsti spausdinamus nesudėtingus vaikiškus galvosūkius. O kur dar anekdotų skyrelis „Juokų maišelis“, kur kartais pasirodantis skyrelis apie gamtą „Žalioji Genio plunksna“, kur kartoniniai puslapiai, su visokių popierinių žaisliukų klijavimui iškarpomis.... Ir dar kad „GENYJE“ didžiąją dalį žurnalo užėmė vien pasakos ir istorijos, o galvosūkiams mažai tebuvo skiriama vietos, skirtingai kitaip, nei kaip kad kai kuriuose kituose vaikiškuose žurnaluose.
Bet, atleiskit už mano netaktiškumą, aš taip ir pamiršau jums prisistatyti, kas esu. Aš esu Vienaturtis – tas pats jaunas, savamokslis dailininkas, kuriantis istorijas apie Nycių kaimą ir jas įliustruojantis. Galiu drąsiai dabar pasakyti, kad kaip tik „GENIO“ žurnalo skaitymas ir pastūmėjo palengva, paskatino mane patį irgi pradėt užsiimti kūryba, proza, daile. Dalis tų „GENIO“ žurnale spausdintų istorijų tiesiogiai ar netiesiogiai įkvėpė, pastumėjo mane irgi pradėt piešti, kurti savo išgalvoto Nycių kaimo istorijas, visus jų personažus. Taigi, dalinai ir „GENIUI“ aš turiu būti dėkingas už tai, kad dabar „turiu“ savo Nycių kaimą. Pats žurnalas man tikrai buvo kaip koks stimulas kūrybai.
Turbūt jums yra įdomu tai, kodėl aš sumaniau sukurti šį blogą apie „GENĮ“. Tai paprasta – nes jau seniai seniai svajojau sukurti kokią nors internetinę svetainę, ar dar ką nors, kas visiems primintų apie šį kadaise leistą ir vaikų labai mylėtą žurnaliuką. Nes tikrai man labai gaila dėl to, kad beveik visi mano bendraamžiai jau labai seniai tą žurnalą nepelnytai pamiršo ir nebenori nė pagalvoti apie tai, kiek daug naudos kadaise jis mums visiems davė. Prisipažinsiu, prieš kokius lygiai 10 metų, kai apie interneto tinklą visai mažai aš težinojau, dar neturėjau su juo reikalų, neteko juo naudotis ir tik buvau daug girdėjęs iš kitų žmonių apie tinklą, pačioje pradžioje aš slapta nuo kitų, gyliai savo pasąmonėje jau puoselėjau tokią vieną naivią mintį, tuščią svajonę, kad kai tik kada nors aš pats paieškosiu tame internete kokios nors informacijos apie tą žurnalą „GENYS“, iškart aš ten turbūt tuoj ir rasiu visų žurnalo viršelių vaizdus, nuskenuotus ir įkeltus įdomesnius straipsnius iš to žurnalo, gal ir kuriuos komiksus, pačių skaitytojų šiltus atsiliepimus, nuomones ir prisiminimus apie tą vaikišką žurnalą. Deja... Šiems mano gražiems lūkesčiams neteko išsipildyti. Pamenu, kai kartą aš ir padariau tai, ką buvau seniau planavęs, internete apie tą žurnalą aš beveik nieko neradau, ko buvau tikėjęsis – nei viršelių vaizdų, nei straipsnelių, pasakų iš to žurnalo, tik vietomis kelis užsiminimus apie tai, kad anksčiau tikrai egzistavo toks vaikų žurnalas. Ir man po to kažkaip taip suspaudė širdį, ėmiau galvoti, ar taip gali būti, kad tik man vienam vieninteliui dar tebėra labai malonu kartais prisiminti „GENIO“ skaitymo laikus. Kurgi dabar dingo visi kiti buvę to žurnalo skaitytojai ir gerbėjai? Ne, galbūt aš ir nesu toks vienintelis šalyje, gal yra ir daugiau manančių, kad tą žurnalą reikia gražiai deramai prisiminti, papasakot apie jį ateities kartoms, tik, va, daugelis jau taip skubėjo suaugti, apsikrauti naujais rūpesčiais, kad prisiminimams apie mylimiausią vaikystės žurnalą jiems jau visai nebelieka laiko. Tad ir ėmiau galvoti, kad gerai būtų man pačiams pabandyti kai kada įkelti informaciją apie tą žurnalą internetan. Pabandyti kaip nors ryškiai priminti vėl visiems apie tą leidinį. Juolab, kad ir pačiame „GENYJE“ kadaise, labai seniai, buvo parašyta, kad kada nors, ateityje ateis toks metas, kai šis žurnalas bus labai išaukštintas buvusiųjų skaitytojų, ar dar kas nors tokio bus padaryta labai gražaus šio žurnalo garbei. Ir tikrai, manau, kad toks metas jau ir atėjo, o aš esu tas žmogus, kuris visiems gali drąsiai pareikšti – nors „GENYS“ jau ir nebeleidžiamas, jis vis tiek dar nėra visai pamirštas. Juk gal ir neveltui „GENYS“ savo laiku buvo vadinamas didžiuoju visų Lietuvos vaikų „žurnalų žurnalu“. Juk savo leidybos laiku jis jau daug kartų užaugino.
Rašydamas šias eilutes, aš jau galvoju apie tai, kad tikriausiai kai kurie iš jūsų, visa tai skaitydami, jau taip pradėjote apie mane patį manyti: „Ot, koks suvaikėjęs tipas, jis vis dar dažnai prisimena vaikystę! Juk visa tai jau seniai praėjo, kam dar reikia apie tai galvoti?“ Tai irgi suprantama. Bet ar jūs pagalvojate, kad kadaise mes visi buvome vaikai, gyvenome visi tame laikotarpyje, tai, ką ten patyrėme, jautėme, irgi yra mūsų pačių gyvenimo dalis, tai argi galima staiga dabar imti ir visai išsižadėti to, ką ten vaikystėje gražaus nugyvenome, išsižadėti dalies savo paties, net jei dabar ir esam visi iki vieno labai suaugę? Taip, gal tas blogas ir yra mano sentimentai, savotiška duoklė vaikystei, praeičiai, bet kaip tai pavadinsi, tai jau yra visai nebesvarbu... Juk svarbiausia, kad iš tų laikų vis dar tebėra likę man labai ryškūs prisiminimai. Ir tai, kad aš iki pat šios dienos esu išsaugojęs visus kadaise savo gautus „GENIO“ numerius, nuo pat 1993-ųjų iki pat 1998-ųjų metų. Kad ir truputį aptrintus, pripaišytus, apkarpytus, bet vis vien juos išsaugojau.
Dabar norėčiau truputį jums papasakoti apie pačią šio leidinio visą istoriją. „GENYS“ savo laiku, praeityje, pelnytai buvo visų vadinamas ilgiausiai gyvuojančiu šalyje vaikišku žurnalu, nes jį kadaise skaitė dar mano paties tėvai, kai buvo maži ir jų bendraamžiai. Pats pats pirmasis šio žurnalo numeris buvo išleistas tikrai be galo seniai, net prieš 70 metų – 1940 metų spalio mėnesį. Jo viršeliui, taip pat kaip ir daugeliui po jo išėjusių sekančių numerių viršeliams iliustraciją sukūrė žymi praėjusio amžiaus dailininkė Konstancija Petrikaitė – Tulienė. Ta pati dailininkė, piešusi iliustracijas daugybei sovietmečio metais vaikams išleistų knygų: Kazio Binkio „Meškeriotojas“, Kosto Kubilinsko „Raidžių paradas“, V. Valsiūnienės „Ramutis nedidutis“, Šarlio Pero „Raudonkepuraitė“ ir kitoms knygoms. „GENIO“ žurnalas nuo pat savo atsiradimo pradžios visada buvo literatūrinis – meninis žurnalas. Tiesa, iš pradžių buvo jis visai nespalvotas ir kiek blankus. Bet taip labai greitai žurnalas ir nespėjo įsibėgėti tada su savo leidyba, kai staiga prasidėjo karas ir jis po to ilgiems metams buvo nustotas leisti. Tačiau vieną dieną šis žurnalas vis tiek vėl grįžo pas savo mažuosius skaitytojus ir vėl tvirtai įsitvirtino savo leidybos pozicijose. Tai nutiko 1954 m . pabaigoje ir po to jo leidyba jau nebenutrūko dešimtmetis po dešimtmečio. „GENIO“ redakcijoje tuo metu dirbo ir savo širdies šilumą ir meilę žurnalui atidavė daug garsių šalyje praeities menininkų: tai ir Stasys Jusionis, Birutė Žilytė, Edmundas Žiauberis, Sigutė Valiuvienė, K. Marukas, Aldona Liobytė, Janina Degutytė ir kiti... Jie iš visos savo sielos nuoširdžiai stengdavosi, kad tik kiekvieno mėnesio numeryje vaikams niekada netrūktų nei pasakų, nei apsakymų, nei eilėraštukų, nei linksmų piešinių.
Paskutiniaisiais sovietmečio metais žurnalo redakcijai vadovavo toks redaktorius Stasys Jusionis, jam padėdavo redakcijos darbuotojai: Aleksas Baltrūnas, Irena Geniušienė, Viktorija Lapėnienė ir kiti. O ar bent esate girdėję, kaip žurnalas oficialiai tada vadinosi? Galiu pasakyti: LLKJS CK ir V. Lenino pionierių organizacijos Respublikinės Tarybos mėnesinis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Leido žurnalą LKP CK leidykla. Paskui, po Nepriklausomybės atgavimo, žurnalas ir toliau buvo sau leidžiamas, bet jau jo leidyba nuo to laiko užsiimė dienraščio „LIETUVOS RYTAS“ leidybinė bendrovė. Tada jau žurnalo redaktoriumi tapo rašytojas Vytautas Račickas ir jį gražiai puoselėjo ištisus kelius metus. Paskui jo postą perėmė ir redakcijai ėmė vadovauti kita rašytoja – Gintarė Adomaitytė. Būsiu gal kiek įžūlokas ir atvirai pasakysiu, kad pats įdomiausias „GENIO“ žurnalas buvo tik mano skaitymo metais. Nesupykite, bet manau, kad šis žurnalas, kai jis buvo leidžiamas iki 1990-ųjų metų, buvo tik gana banalus, ištisai sovietinis ir netgi šiek tiek dvelkiantis primesta žurnalui politine to meto šlykščia sovietine demagogika. Bent jau mano tokia yra nuomonė, nežinau, kaip mano kiti. Paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį žurnalo redakcijoje aktyviai darbavosi šie žmonės: be jau minėtų abiejų redaktorių , Irena Jagėlienė, Sofija Sasnauskaitė, Danutė Rokaitė, Martynas Vainilaitis, Jonas Kriščiūnas ir kiti. Tiktai šių žmonių ir viso redakcijos kolektyvo dėka, pats žurnalo turinys metai po metų vis keitėsi, pilnėjo, darėsi vis labiau turiningesnis, gausesnis, įvairesnis ir vis įdomesnis. Taip kad, net galų gale žurnalas tapo skirtas vaikams ir paaugliams. Bet nuo to jis nė kiek nesuprastėjo. Taigi, aš dabar kaip tik ir norėčiau, jei tik galėčiau kada iki pat žemės nusilenkti ponui V. Račickui ir poniai G. Adomaitytei iš pagarbos jiems, už tą jų leistą praeityje mano vaikystės žurnalą „GENYS“.
Šiame savo bloge aš parinkau ir įkelsiu gražiausius, bent jau mano akimis žiūrint ir man pačiam, savuoju žurnalo skaitymo laikotarpiu, 1993 – 1998 metais išleistų „GENIŲ“ nuskenuotus pačius gražiausius viršelius, aišku, tik ne visus ištisai, o tik paimant po keletą iš kiekvienų metų. Taip pat paaiškinsiu, kuo kiekvienas iš jų man labai patinka. Tikiuosi, kad jums patiks į tuos viršelius pasižiūrėti, paskaitinėti ir po to vėl prisiminti savąją vaikystę. Na, o dabartiniams vaikams taip pat irgi primygtinai siūlau čia žvilgtelėti, kad jūs suprastumėte tai, jog ir jūsų vyresnieji broliai, seserys ar net tėvai savo vaikystėje taip pat irgi turėjo ką labai įdomaus veikti ir skaityti. 
Tai - dailininkės Irenos Meištaitės "Geniui" sukurta iliustracija, kurioje pavaizduotas ir 1940 metais išleisto pirmojo žurnalo numerio viršelis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą